Strategijos viršininko galimybės,
Lietuvos regioninės politikos iki metų strategija toliau vadinama — ši Strategija siekiama sudaryti išankstines sąlygas vykdyti kryptingą nacionalinę regioninę politiką Lietuvoje. Ši Strategija parengta vadovaujantis: 2.
bloodhound.lt | Tavo miesto naujienos
Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymu Žin. Lietuvos Respublikos teritorijos bendruoju planu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Seimo m. IX Žin. Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo strategijos viršininko galimybės. Nacionaline darnaus vystymosi strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės metų programa, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo m.
X Žin. Rengiant šią Strategiją, taip pat atsižvelgta į metų vasario mėnesį parengtą Europos Komisijos trečiąją ataskaitą apie socialinę ir ekonominę sanglaudą. Pagal Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymą pagrindiniai teritoriniai dariniai, kuriuose įgyvendinama nacionalinė regioninė politika, yra regionai — apskritys.
Regioninės politikos įgyvendinimo funkcijos priskirtos valstybinio administravimo institucijoms — Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir apskričių viršininkams; tam tikruose procesuose dalyvauja ir regionų plėtros tarybos.
Institucija, atsakinga už nacionalinės regioninės politikos koordinavimą, paskirta Vidaus reikalų ministerija.
Pagal Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymą regioninę politiką galima įgyvendinti sprendžiant tam tikras problemas probleminėse tikslinėse teritorijose, kurios nustatomos atsižvelgiant į šių problemų pasireiškimo mastą. Valstybės ilgalaikėje raidos strategijoje numatyta iki metų Lietuvoje sukurti gerovės valstybę, kurioje būtų žemas nedarbo lygis, didelė darbo kaina, tvirtos socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis.
Strategijos viršininko galimybės rengiant šią Strategiją vadovautasi nuostata, kad Lietuva, įgyvendindama Valstybės ilgalaikės raidos strategiją ir kurdama gerovės valstybę, strategijos viršininko galimybės ne tik spartaus ekonomikos augimo, bet ir ilgalaikio nacionalinės regioninės politikos tikslo — užtikrinti gerą gyvenimo kokybę visos šalies teritorijos gyventojams, pasiekti aukštesnį teritorinės socialinės sanglaudos lygį.
Rengiant šią Strategijos viršininko galimybės, taip pat vadovautasi nuostata, kad Lietuva, atsižvelgdama į Lisabonos ir Europos Sąjungos toliau vadinama — ES užimtumo strategijų tikslus, sieks aukšto visiško užimtumo lygio, geros darbo kokybės ir didelio darbo našumo. Sparčiai plėtojantis Lietuvos ekonomikai ir iki 9 procentų per metus didėjant bendrajam vidaus produktui toliau vadinama — BVPsocialiniai ir ekonominiai skirtumai tarp Lietuvos regionų ir jų viduje nemažėja.
strategijos viršininko galimybės Todėl šioje Strategijoje vadovaujamasi nuostata, kad plėtros laikotarpio iki metų nacionalinės regioninės politikos pagrindinė problema — dideli ir nemažėjantys socialiniai bei ekonominiai skirtumai tarp regionų ir jų viduje, o pagrindinė jų priežastis — nepakankamai tolygi teritorinė ekonominė plėtra. BVP didėjimas ir dėl to strategijos viršininko galimybės nacionalinio biudžeto pajamos, ES struktūrinių fondų teikiamos finansinės galimybės sudaro sąlygas kryptingai panaudoti šiuos papildomus finansinius išteklius ir kitas plėtros priemones teritorinės ekonominės plėtros dermei, kartu ir teritorinei socialinei sanglaudai tarp Lietuvos regionų bei juose didinti.
Pagrindžiant teritorinę ekonominę plėtrą, vadovautasi išdėstymo, centro — periferijos, augimo centrų polių teorijų grupe, apibūdinančia pagrindinius veiksnius, lemiančius teritorinės nepusiausvyros susidarymą. Šia teorijų grupe vadovaujantis įgyvendinama valstybės regioninė politika, orientuota į tolygesnę šalies augimo centrų plėtrą, sumažina neigiamus, opius tam tikru laikotarpiu pagrindinių teritorinę socialinę sanglaudą apibūdinančių komponentų — gyventojų pajamų ir nedarbo arba užimtumo lygio — strategijos viršininko galimybės netolygumus šalyje.
Rengiant šią Strategiją, taip pat analizuota Airijos ir kitų ES valstybių narių Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Estijos ir kitų patirtis regioninės plėtros srityje.
Ateities strategijos be perspektyvų
Airijoje nacionalinei regioninei politikai įgyvendinti buvo pasirinktas ekonomikos augimo centrų plėtros modelis: plėtros skatinimo priemonės buvo skirtos ne tik tokiems strategijos viršininko galimybės kaip sostinė Dublinas ir uostamiestis Korkas, bet ir kitiems žemesnio lygmens augimo centrams.
Įgyvendinant šią politiką, pastebėta, kad plėtros efektyvumą ir teritorinę socialinę sanglaudą taip pat mažina aplink augimo centrus esančių teritorijų silpna integracija į juos.
Todėl šiuo metu Airijoje regioninė politika įgyvendinama šiek tiek kitaip: plėtros skatinimo priemonės skiriamos ne tik augimo centrų plėtrai, bet ir augimo centrų bei jų aplinkinių teritorijų integracijai. Rengiant šią Strategiją, atsižvelgta ir į Europos Komisijos trečios ataskaitos apie socialinę ir ekonominę sanglaudą siūlymuose pateiktą tuometinėms valstybėms kandidatėms vieną iš uždavinių, susijusių su plėtra: vengti per didelio investicijų sutelkimo esamuose augimo centruose, kuriuose artimiausioje ateityje poveikis ekonominei veiklai gali būti didžiausias, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje gali kenkti subalansuotai plėtrai.
Šioje Strategijoje, išskiriant plėtotinus regioninius centrus, vadovautasi Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane išskirtais regioniniais centrais jų ilgalaikėje perspektyvoje strategijos viršininko galimybės numatyta Atsižvelgiant į ribotas strategijos viršininko galimybės galimybes, būtinybę koncentruoti finansinius išteklius ir siekiant didžiausio efekto, šioje Strategijoje siūloma iki metų plėtoti tuos žemo gyvenimo lygio teritorijų apsuptus regioninius centrus, kurie, turėdami ekonominį potencialą ir infrastruktūrą, gali atlikti regioninių augimo centrų funkcijas ir jų plėtra gali užtikrinti didesnę teritorinę socialinę sanglaudą regione, o kartu ir Lietuvoje.
Šia Strategija siekiama suderinti Lietuvos regioninės politikos ir ES regioninės politikos mechanizmų funkcionavimą. ES regioninė politika programuojama 7 metų laikotarpiui. Dabartinis programavimo laikotarpis tęsiasi iki metų įskaitytinai, o kitas apima metus. Siekiant užtikrinti ES ir Lietuvos regioninės politikos programavimo laikotarpių dermę, ši Strategija strategijos viršininko galimybės laikotarpiui iki metų. Šioje Strategijoje naudoti Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos oficialiai skelbiami statistikos duomenys, taip pat Žemės ūkio ministerijos strategijos viršininko galimybės preliminarūs duomenys apie numatomas ES tiesiogines išmokas žemės ūkio subjektams.
Šioje Strategijoje, remiantis esamos būklės įvertinimu, taip pat stiprybių, silpnybių, grėsmių ir galimybių strategine analize II skyriussuformuluotas Lietuvos regioninės politikos strateginis tikslas iki metų, šios politikos prioritetinė kryptis, nustatyti uždaviniai ir jų įgyvendinimo priemonės III skyrius.
Toliau aptarti šios Strategijos įgyvendinimo klausimai IV skyrius. Teritorinė socialinė sanglauda arba nesanglauda matuojama vertinant pagrindinių jos komponentų strategijos viršininko galimybės gyventojų pajamų ir nedarbo variantų asistentas užimtumo lygio teritorinius netolygumus šalyje. Todėl šioje Strategijoje teritorinė socialinė sanglauda vertinama pagal samdomojo darbo pajamas vienam namų ūkio nariui per metus toliau vadinama — SDP ir vidutinį metinį nedarbo lygį.
Tyrinėti variantų vaizdo įrašą socialinė sanglauda vertinama lyginant visų 10 apskričių ir savivaldybių, kuriose yra apskričių centrai, duomenis.
SDP — statistiškai gana patikimas regioninių netolygumų vertinimo rodiklis. SDP sudaro apie 60 procentų visų namų ūkio pajamų. Kaip rodo statistikos duomenys šios Strategijos 1 priedasmetais net 7 iš 10 apskričių SDP buvo mažesnės už šalies vidurkį litai.
Dienos kadras
Šalies vidurkį viršijo tik Vilniaus apskritis litaiKlaipėdos apskritis litai ir Kauno apskritis litai. Tauragės apskrities SDP mažiausios šalyje nesiekė nė pusės Vilniaus apskrities SDP didžiausių šalyje ir buvo 1,5 karto mažesnės už šalies vidurkį.
Pusėje apskričių Alytaus, Marijampolės, Panevėžio, Tauragės strategijos viršininko galimybės Utenos SDP buvo beveik 25 procentais arba daugiau mažesnės už šalies vidurkį remtasi ES taikoma 75 procentų vidurkio riba.
Kito gyventojų pajamų rodiklio — vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio — dinamika pagal apskritis metais rodo gana didelės teritorinės diferenciacijos stabilumą ir netolygumų tarp Lietuvos regionų didėjimą šios Strategijos 2 priedas.
Kita svarbi gyventojų pajamų dalis, metais sudariusi apie 28 procentus visų gyventojų pajamų ir skirta gyventojų pajamų teritorinei diferenciacijai išlyginti, yra socialinės išmokos.
Socialinės išmokos gyventojams apima didesnę pajamų dalį, palyginti su socialinės paramos išmokomis. Čia, be socialinės paramos išmokų, įtraukiamos ir nedarbo draudimo, ligos ir motinystės socialinio draudimo, visų rūšių pensijų išmokos.
Apskričių pasiskirstymo pagal gyventojų pajamas įskaitant socialines išmokasteritorinė diferenciacija metais išliko didelė. Dėl socialinių išmokų teritorinio pasiskirstymo poveikio ji nedaug sumažėjo, t.
Pagal mažiausias gyventojų pajamas apskritys išlieka bemaž tos pačios — Alytaus, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės ir Telšių. Lietuvos narystė ES ir numatomos tiesioginės išmokos žemės ūkio subjektams suteikia galimybes mažinti gyventojų pajamų teritorinę diferenciaciją.
Mažiausiai pajamų gaunama kaimo vietovėse, todėl ES tiesioginės išmokos žemės ūkio subjektams turėtų šiek tiek padidinti pajamas; kita vertus, prognozuojamas nedarbo padidėjimas dėl ūkių stambinimo, kurį sąlygoja tiesioginės išmokos.
Prognozuojamų tiesioginių ES išmokų žemės ūkio subjektams teritorinis pasiskirstymas rodo, kad jos tik šiek tiek nuo 1,7 iki 1,6 karto galėtų sušvelninti gyventojų pajamų teritorinę diferenciaciją šios Strategijos 4 priedas. Apskričių pasiskirstymas pagal gyventojų pajamas šios Strategijos 5 priedas išlieka panašus kaip ir gyventojų darbo pajamų bei socialinių išmokų vienam gyventojui pasiskirstymas — įskaitant tiesiogines išmokas žemės ūkio subjektams, mažiausiai pajamų gauna Tauragės, Marijampolės, Alytaus, Šiaulių ir Telšių apskričių gyventojai.
Vienas iš reikšmingiausių teritorinės socialinės sanglaudos vertinimo komponentų yra ir vidutinis metinis nedarbo lygis toliau vadinama — VMNLkuris nustatomas pagal Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikiamus duomenis strategijos viršininko galimybės yra lygus užsiregistravusių bedarbių iš darbingo amžiaus gyventojų daliai.
VMNL Lietuvoje metais sudarė 10,3 procento. VMNL teritorinė diferenciacija Lietuvoje metais buvo gana didelė.
Žemesnis nei vidutinis šalyje VMNL buvo Vilniaus 7,6 procentoKauno 8,5 procentoKlaipėdos 9,8 procento apskrityse ir penkiuose didžiųjų apskričių Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio centruose šios Strategijos 5 priedas. Telšių, Alytaus, Marijampolės, Panevėžio ir Tauragės apskrityse nedarbo lygis 1,25 karto ir daugiau viršijo šalies vidurkį ir nenusileido SDP teritorinei diferenciacijai.
Nedarbo lygio dinamika metais šios Strategijos 6 priedas rodo gana didelės teritorinės diferenciacijos stabilumą ir sanglaudos požymių nebuvimą.
Tikėtina, kad numatomos žemės ūkio koncentracijos tendencijos Lietuvoje dar padidins atsiliekančių apskričių, turinčių daugiausia užimtųjų žemės ūkyje, atotrūkį nuo VMNL šalies vidurkio. Šios Strategijos 5 priede mano vertės skalės finansinis saugumas garantuoja laisvę Lietuvos apskritys, vertinant pagal jų ir jų centrų gyventojų pajamas bei nedarbo rodiklius kartu, gali būti skirstomos į dvi grupes: Daugelio šių apskričių išskyrus Utenos apskritį būklę lemia neblogai išplėtoti jų centrai kurie kartu yra Lietuvos ekonomikos konkurencingumo pagrindastaip pat stipri jų ir aplinkinių teritorijų integracija; Šiai grupei priskirtinos Alytaus, Telšių, Marijampolės ir Tauragės apskritys.
Šių apskričių būklę lemia nepakankamas jų centrų ekonominis potencialas ir silpna integracija į aplinkines teritorijas. Šios Strategijos Kai kuriose savivaldybėse, priskirtose mažų gyventojų pajamų ir aukšto nedarbo lygio apskritims, taip pat kai kuriose gana didelių gyventojų pajamų ir žemo nedarbo lygio apskritims priskirtose savivaldybėse Ignalinos rajono savivaldybėje, Akmenės rajono savivaldybėje ir kitose pastebimas itin aukštas ilgalaikio nedarbo lygis; ten labai stokojama strategijos viršininko galimybės paramos, didėja gyventojų skurdo rizika ir socialinė atskirtis.
Lietuvoje regionai apskritys pasižymi nedidėjančia teritorine socialine sanglauda. strategijos viršininko galimybės
Todėl iki metų pagrindinė regioninės politikos kryptis — didinti teritorinę socialinę sanglaudą strategijos viršininko galimybės regionų nedidinant teritorinės socialinės ir ekonominės diferenciacijos regionuose.
Stabiliai atsiliekančių apskričių egzistavimą pagal nedarbą, gyventojų pajamų dydį ir nepakankamą teritorinę socialinę sanglaudą Lietuvoje lemia šios pagrindinės priežastys: Lietuvoje, kaip ir kitose augančios ekonomikos šalyse, socialinių ir ekonominių vertybių skalėje pagrindiniais tikslais pripažįstami spartus nacionalinės ekonomikos augimas ir konkurencingumo didėjimas.
Šiuos tikslus įgyvendinančioje nacionalinėje ūkio plėtros politikoje viešųjų investicijų paskirstymu iš esmės siekiama didžiausio šalies ekonomikos augimo artimiausiu laikotarpiu, kuris sparčiausiai būtų įgyvendinamas stiprinant konkurencingiausius, labiausiai išsivysčiusius šalies miestus. Valstybės investicijos ir rinkos jėgos tarsi skatina didinti šalies teritorinės ekonominės plėtros nesubalansuotumą ir iš jo kylančius gyvenimo lygio netolygumus, formuoti labiau išsivysčiusias ir labiau atsilikusias apskritis.
Labiau išsivysčiusių apskričių centruose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir ypač sostinėje Vilniuje telkiama nauja veikla, paslaugos, kartu didinamas atotrūkis tarp apskričių pagal juose sukuriamo BVP lyginamąjį svorį.
Šią tendenciją stiprina lygiagretus tiesioginių užsienio investicijų kurias pritraukia kvalifikuota darbo jėga, paslaugų infrastruktūra, inovacijų diegimas, kiti šių labiau išsivysčiusių apskričių centrų aglomeracijos ekonomijos veiksniai kaupimasis. Didėjant užimtumui ir kylant gyvenimo lygiui šiose teritorijose, pradeda ryškėti kai kurios neigiamos jų augimo tendencijos: didėja nekilnojamojo turto kainos, vyksta atitinkami strategijos strategijos viršininko galimybės galimybės kitose rinkose, o tai daro įtaką šalies infliacijai bei BVP didėjimui ilgalaikėje perspektyvoje.
Atsiliekančių apskričių pagal teritorinę socialinę sanglaudą toliau vadinama — atsiliekančios apskritys palyginti prastą būklę lemiančios priežastys: Regioniniai centrai, kurių ekonomikos potencialas yra nepakankamas, nesudaro reikiamų sąlygų įsidarbinti ir galimybių didinti pajamas tiek, kad pakeistų aplinkinių išsidėsčiusių 50—70 kilometrų spinduliu aplink centrus gyvenamųjų vietovių situaciją.
Regioninių centrų ekonomikos augimas išlieka silpnas — per — metų laikotarpį BVP atsiliekančiose apskrityse sumažėjo nuo 20,6 iki 18,5 procento. Lietuvoje sukurta už litus.
Per metus BVP Lietuvoje padidėjo 9,7 procento. Lietuvos vidurkis buvo 16,3 tūkst. Vilniaus apskrities rodiklis buvo net 2,7 karto didesnis už Tauragės apskrities. Vilniaus apskrityje buvo netgi 43,9 procento didesnis už Lietuvos vidurkį, o Tauragės apskrityje sudarė tik 53,5 procento Lietuvos vidurkio. Šis skirtumas per metų laikotarpį padidėjo 4,2 karto. Tai rodo didėjančią šio rodiklio diferenciaciją tarp atskirų regionų. Prognozuojama, kad Lietuvos BVP sparčiai didės ir artimiausioje ateityje.
Lietuvoje turėtų didėti dar sparčiau. Tačiau šio rodiklio skirtumai tarp tam tikrų regionų turi tendenciją didėti. Tokią būklę lėmė investicijų į žmogiškuosius išteklius, inovacijas ir technologinę pažangą, verslo paramos infrastruktūrą stoka ankstesniais metais, silpni kooperaciniai ryšiai tiek tarp stambaus, smulkaus ir strategijos viršininko galimybės verslo įmonių, tiek tarp pastarųjų ir mokslo bei kitų institucijų, taip pat kiti veiksniai.
Atsiliekančių apskričių centrai yra ne tokie patrauklūs užsienio investicijoms strategijos viršininko galimybės labiau išsivysčiusių apskričių centrai, tačiau per metų laikotarpį tiesioginių užsienio investicijų labiau išsivysčiusiose apskrityse sumažėjo nuo 93,6 iki 90,4 procento.
Lietuvoje sudarė vidutiniškai litus šios Strategijos 8 priedas. Vilniaus apskrityje siekė litą ir buvo daugiau kaip dvigubai didesnės nei vidutiniškai Lietuvoje.
Sveikatos strategija: kosmetika - vietoj plastinės chirurgijos
Palyginti su metų pabaiga, šis skirtumas, iki tol didėjęs, sumažėjo. Tai rodo menką šių apskričių patrauklumą užsienio investuotojams. Nepakankamai išvystyti regioninių centrų transporto ryšiai ir infrastruktūra nesudaro sąlygų aplinkinių gyvenviečių gyventojams tinkamai naudotis apskričių centrų darbo vietomis, jų teikiamomis paslaugomis ir infrastruktūra. Atskirai kiekvienos iš atsiliekančių apskričių centrų, kurie yra ir Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane išskirti regioniniai centrai, augimą strategijos viršininko galimybės užimtumo lygio kilimą lemia šie jų konkurencingumą ir investicinį patrauklumą ribojantys veiksniai: Alytaus miesto savivaldybei, kurioje yra Alytaus apskrities centras: Marijampolės savivaldybei, kurioje yra Marijampolės apskrities centras: Tauragės rajono savivaldybei, kurioje yra Tauragės apskrities centras:
