Aukštesni žemesni variantai
Ieškoti tik rašto darbų pavadinimuose Ieškoti rašto darbų pavadinimuose ir aprašymuose Platono ir Aristotelio gėrio teorija norėjo normų visuotinumą suderinti su individualia besielgiančiojo prigimtimi.
Platonui teisingumo matas buvo aukštesni žemesni variantai bendroji taisyklė, o Aristoteliui - gyvas gero ir išmintingo žmogaus pavyzdys. Vadovaudamasis šiais principais, Aristotelis tikėjosi gėrio prigimtį surasti eidamas ne abstraktaus samprotavimo keliu, o apibrėždamas tikslus, kurių žmonės siekia realiame gyvenime.
Žmonių tikslai yra įvairūs, bet vieni iš jų yra aukštesni, kiti žemesni; aukštesni tie, kuriems žemesni yra priemonės.
Priemonių ir tikslų grandinė negali tęstis iki begalybės - tokia išvada atitiko finalistinį Aristotelio mąstymo būdą: privalo būti kažkoks aukščiausiasis tikslas, kuris niekam nėra priemonė. Toks tikslas yra aukščiausiasis pasiekiamas gėris. Aristoteliui tai buvo eudaimonija. Šis konkretus tikslas jo aukštesni žemesni variantai užėmė pagrindinę vietą, kokią Platono etikoje buvo užėmusi abstrakti gėrio idėja.
Eudaimonija, kaip ją suprato graikai, buvo asmens tobulumas arba tas optimumas, kokį apskritai žmogus dėl savo prigimties gali pasiekti. Eudaimonizmas, traktuodamas eudaimonija kaip aukščiausiąjį gėrį, teigia, kad aukščiausiasis gėris nėra nei idealus gėris, nei išorinis, nei visuomeninis, kad jis yra asmens tobulumas.
Etikoje aristotelizmas teigia, kad priešingai moralizmui aukščiausiasis gėris yra ne dorybė, o laimė, bet kad priešingai hedonizmui laimės pamatas yra ne patirtas malonumas, o žmogui deranti protinga ir dora veikla. Per dorybę siekti laimės - tai aristotelizmas.
